„Metų ūkis 2025“ – kviečia rinkti geriausiuosius

Lietuvos ūkininkų sąjungos Mažeikių skyrius kartu su Mažeikių rajono savivaldybe, kaip ir kasmet, organizuoja konkursą „Metų ūkis“. Šiemet jame pasiryžo dalyvauti keturi rajono ūkiai – balsavimas vyksta. Jau prasidėjus balsavimui vienas ūkininkų iš konkurso pasitraukė dėl naujų užimamų pareigų.

Balsuoti už ūkius galima iki spalio 29 d. – https://strawpoll.com/bVg8B71qVyY

Šiemet į geriausiojo Mažeikių rajono ūkio vardą pretenduoja:

• Justina ir Mantas Lalai – jauna, darbšti ir atkakli Laižuvos ūkininkų šeima, savo gyvenimą susiejusi su žeme ir tradiciniu ūkininkavimu. Mantas, augęs ūkininkų šeimoje, nuo mažens matė tėvų darbą, o vėliau perėmė ir išplėtė jų ūkį. Nors jaunystėje planavo gyvenimą mieste, meilė žemei nugalėjo – šiandien jis kartu su žmona Justina valdo 145 hektarų augalininkystės ūkį. Pradėję nuo 20 ha, per kelerius metus jie nuosekliai plėtė veiklą, įdiegdami modernesnius darbo metodus ir techniką. Įgyta suvirintojo profesija Mantui padeda spręsti techninius ūkio klausimus, o iš sportinės karjeros – jis yra profesionalus galiūnų sporto atstovas – atsineštas užsispyrimas ir disciplina tapo stipria varomąja jėga kasdieniuose darbuose. J. ir M. Lalai tiki, kad ūkininkavimas – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas, reikalaujantis kantrybės, atsakomybės ir meilės gamtai. Mantas pabrėžia, jog šiuolaikinė visuomenė dažnai pamiršta, kiek pastangų reikia, kad maistas atsirastų ant stalo, todėl norėtų didesnio supratimo ir pagarbos žemdirbiams. Jis kritiškai vertina nepastovias grūdų supirkimo kainas ir mano, kad valstybė turėtų labiau remti smulkius bei vidutinius ūkius. Nepaisant iššūkių – gamtos kaprizų, technikos gedimų ar ekonominių svyravimų – J. ir M. Lalų ūkis išlieka gyvybingas ir augantis, o jų pavyzdys liudija, kad kantrybė, atkaklumas ir tikėjimas savo darbu leidžia išlaikyti tradicinį ūkininkavimo būdą ir pritaikyti jį šiuolaikinėms realijoms.
• Antanas Naujokas – Pavirvytės dvaro savininkas, kuris savo gyvenimą sieja su dvaro išsaugojimu ir aplinkos puoselėjimu. Dvarą jis įsigijo 2009 m., kai šis buvo apleistas, apaugęs krūmais ir žole. Išvalius teritoriją, krūmai greitai atželdavo, todėl, pasinaudojęs pažįstamo patarimu, A. Naujokas įsigijo škotų hailendų veislės galvijų. Šie tvirto sudėjimo, nereiklūs gyvuliai tapo natūraliais „žolės pjovėjais“ ir padėjo išlaikyti dvaro aplinką tvarkingą. Šiuo metu ūkis apima apie 20 hektarų žemės, kur ganosi 20 hailendų banda. Nors dalį galvijų, atėjus laikui, ūkininkas paskerdžia ir parduoda mėsą, jis pabrėžia, kad tai nėra verslas, o veikla, teikianti vidinę ramybę ir džiaugsmą. „Kai per dieną tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis, vakarais einu protingai su karvėmis pasišnekėti“, – juokauja A. Naujokas. Jo požiūriu, šalia kiekvieno dvaro turi būti ūkis, nes jis palaiko gyvybę, tęsia tradicijas ir leidžia žmogui išlikti arti gamtos. Pavirvytės dvaras šiandien – ne tik istorinė vieta, bet ir gyvas pavyzdys, kaip galima darniai suderinti kultūros paveldą, gamtą ir šiuolaikinį ūkininkavimą.
• Laima ir Alvydas Nabažai bei jų dukra Rasa Nabažaitė – bitininkų šeima, įkūrusi Plinkšėse bitininkystės ūkį „Užpelkių medus“. Bitininkauti jie pradėjo 2019 m., kai A. Nabažas, ilgą laiką dirbęs su mediena ir gaminęs pavėsines, šulinių apdailas bei avilius, netikėtai pats įsitraukė į bičių pasaulį. Viskas prasidėjo nuo to, kad klientai, pirkdami avilius, klausė, ar jis pats bitininkauja. Norėdamas suprasti šį amatą, A. Nabažas padovanojo vienam žmogui avilį, o mainais gavo bičių šeimą – taip prasidėjo „Užpelkių medaus“ istorija. Šiandien jie prižiūri apie 40 avilių, išdėstytų keturiose vietose aplink Plinkšes, o per sezoną bitės suneša apie toną medaus. Ūkis orientuojasi ne į kiekį, o į kokybę – bitininkai vengia rapsų laukų, siekia išlaikyti natūralų, įvairialypį medaus skonį ir sukurti didesnę jo pridėtinę vertę. R. Nabažaitė – pirmoji Baltijos šalyse medaus someljė, organizuojanti edukacijas, degustacijas ir mokymus, kuriuose supažindina visuomenę su medaus įvairove ir vertingomis savybėmis. Pasak jos, svarbiausia – šviesti vartotojus, nes tik supratęs produkto kilmę žmogus ima jį vertinti. „Bitininkavimo verslą reikia pradėti nuo žmonių požiūrio keitimo – pirmiausia išmokyti, o tik tada įtikinti“, – sako Rasa. „Užpelkių medus“ – tai ne tik verslas, bet ir šeimos gyvenimo būdas, paremtas kokybe, meile bitėms ir tvariu požiūriu į gamtą, o jų veikla tampa gražiu pavyzdžiu, kaip tradicinis amatas gali įgyti šiuolaikinės kultūros ir edukacijos formą.